BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Glitiškių dvaro sodyba

 


Glitiškių dvarvietė yra šalia senojo Vilnius - Molėtai kelio, prie Širvio ežero.






Nuo 1756 m. iki Antrojo pasaulinio karo Glitiškių dvaras priklausė dvarininkams Jelenskiams.


 Paskutinio dvaro savininko Kazimiero Jelenskio likimas tragiškas, jis 1943 m. žuvo nacių koncentracijos stovykloje Osvencime.


Pačiame Glitiškių miestelyje 1944 birželio 20 dieną per Armijos krajovos (AK) susirėmimą su Plechavičiaus Lietuvos vietine rinktine (LVR) žuvo 4 kariai. Tą patį vakarą, kerštaudami už keturis savisaugininkus, kuriuos šalia kaimo nušovė AK partizanai, lietuvių savisaugos būrys, įsikūręs netolimoje Paberžėje, nusprendė savo pyktį išlieti ant civilių Glitiškių gyventojų, kurių didžioji dalis buvo lenkai. Iš viso savisaugos būrys, iššukavęs kaimą, surinko ir sušaudė 37 lenkus. Tarp nužudytųjų buvo ir keli vaikai. Mirties neišvengė ir pro kaimą tuo metu ėjęs lenkas elgeta. Lavonus suvertę į duobę lietuviai išvažiavo, tačiau netrukus už šią egzekuciją susilaukė atpildo – vokiečiai suėmė jos organizatorius, atvežė į Glitiškes ir taip pat sušaudė.
„Kai savisaugininkai atėjo pas mano tėvą į namus, jis prabilo į juos lietuviškai, tai jo nepaėmė. O brolį su dar dviem vaikinais pasičiupo tolėliau. Paėmė ir nusivedė. Tėvas sužinojo ir paknopsom nubėgo gelbėti, tačiau nespėjo – visi jau buvo negyvi“, – prisimena tragiškus 1944 metų birželio 20 dienos įvykius Glitiškių  gyventoja Teresa Samuchova. 

Per Pirmąjį pasaulinį karą dvaras buvo išgrobstytas rusų kariškių.
Tebėra 1860 m. Mozūrų maršalkos Kazimiero Jelenskio statyti rūmai:



dvaro lobynas



 oficina:



rūkykla



svirnas



Dalis visų pastatų privatizuoti.


Šalia rūmų auga storas, apie 25 m aukščio ąžuolas, kuriam, manoma, apie 500-600 metų



Šiuo metu dvare yra dvi mokyklos (lenkų ir lietuvių) ir kultūros centras. Vasaros atostogų metu moksleiviai ir suaugusieji šiame kultūros centre gali lankyti keramikos kursus.


Legendos:


Žmonės daug legendų apie dvarą pasakoja… Seniai tai buvo. Pono sūnus pamilo paprastą mergelę, kuri atjodavo į pasimatymus ant balto žirgo. Sužinojęs apie tai, ponas sūnų išsiuntė ilgam laikui į užsienį – neva mokslų semtis. Atjojusi į pasimatymą ir nesulaukusi mylimojo, mergelė iš sielvarto spustelėjo savo žirgą pentinais, nušuoliavo į pelkes ir dingo ten visam laikui. Kai kada, mėnesėtomis naktimis, ta mergelė ant žirgo pasirodo žmonėms pelkėse… Pasakojama apie velnią, kuris gyvena buvusiame dvaro malūne…


Daugiau galima rasti:


Arūnas Ivaškevičius, Savaitraštis „Panorama“, Portalas “Delfi”, 2007 06 08
http://www.mediabv.lt/res_zinpr_det.php?id=15210



El. svetainėje “Mūsų paveldas”


http://www.musupaveldas.lt/lt/misc/object?id=19421


 

Rodyk draugams

Rašyti komentarą